KITOKS ERDVĖS NAUDOJIMAS
Kūrėjai linkę išeiti už tradicinės klasės ribų. Daug mokomasi aikštėse, turguose, darže, architektų studijose, redakcijose. Be to, galima įdomiai dirbti su erdve ir pačioje klasėje, pavyzdžiui, dirbama sėdint ratu arba grupėse. Kai vaikai po pertraukos randa kitaip perstatytus suolus, tai iš karto jiems signalizuoja, kad dabar čia bus kažkas naujo - mes elgsimės kitaip nei įprasta.
PAVYZDŽIAI
1. Mokymasis mieste. Kuriantis praktikas Simonas Saarmann kartu su mokytojais ir mokiniais, integruodami istorijos ir matematikos dalykus, ieškojo mokyklos aplinkoje I-ojo pasaulinio karo pėdsakų ir tokių surado bažnyčios sienose, kuri buvo stipriai sugriauta, o vėliau atstatyta. Pirmiausia mokiniai pastebėjo, kad sienų akmenys viršuje mažiau apkerpėję. Sukūrė sienos brėžinį, apskaičiavo besiskiriančių dalių plotus, o vėliau sulygino su muziejuje išlikusiomis nuotraukomis, kur matėsi apgriauta bažnyčia su nurodytais karo metais. Mokiniai savo akimis pamatė karo pėdsakus ir matematiškai įvertino žalą, kiek procentų pastato buvo suniokota.
2. Mokiniai kartu su geologu Simonu Saarmannu vaikščiodami po Jonavos miestelį apžiūrėjo senamiesčio pastatus, kurių sienose matoma jų kitimo istorija, lygiai taip pat kaip ir kalnų krištolo kristaluose, kur dėl priemaišų kartais matomos jų augimo stadijos. Tokie kristalai vadinami „fantomais“. Pastatų sienose taip pat matėsi senesnių laikotarpių plytos ant kurių buvo klojamos naujesnės pastatą plečiant ar rekonstruojant. Šis pavyzdys yra susijęs su gebėjimu jungti skirtingas sritis, pastabumu, atidumu detalėms, mokymusi matyti, kuris svarbus visose srityse, gebėjimu „skaityti“ vizualinę informaciją, aplinkos kaip vadovėlio supratimu.
3. „Vėtrungės“ pradinės mokyklos projekte, kurio tikslas buvo padėti vaikams lengviau ir raiškiau skaityti, sužadinti jų norą skaityti, plėtoti istorijas, vyko tokios veiklos: pasimetusių žodžių ieškojimas mokyklos ir mikrorajono erdvėse; netradicinis įėjimas į klasę – kaip knygos puslapį. Iš ryto vaikai, atėję į klasę, pamatė, kad klasės durys tapo durimis į knygą, ant jų buvo pakabintos popierinės juostos su istorijomis. Atėję priešmokyklinukai pirmokams atnešė žemėlapį su pažymėtu kelionės maršrutu.
Gavę žemėlapį, vaikai keliavo nuo vienos stotelės prie kitos. Kiekvienoje stotelėje vaikai turėjo rasti ir perskaityti žodžius, sakinius, tekstus. Tik perskaitę rastą tekstą, jie galėjo tęsti kelionę toliau. Žemėlapis vaikus atvedė į miesto biblioteką. Tokiu būdu pateikta veikla ilgai išlaikė pirmokų dėmesį ir motyvaciją, žadino smalsumą. Keliaudami visi vaikai noriai ir daug skaitė, itin susidomėjo biblioteka ir ten esančiomis knygomis.
Kitos sesijos metu vaikai ėjo į prekybos centrą, kur turėjo klausyti ir užrašyti tris sakinius su skirtingais skyrybos ženklais sakinio pabaigoje, o grįžus perskaityti ir aptarti. Gana sudėtingą užduotį pirmokai atliko labai susikaupę ir įsitraukę – prekybos centre jie klausė, ką kalba žmonės, užrašinėjo sakinius į juodraštį, o grįžę į klasę užrašė sakinius rašytinėmis raidėmis, panaudodami reikiamus skyrybos ženklus, paskui su tinkama intonacija perskaitė sakinius klasės draugams. Taip skyrybos ženklų mokymasis virto įdomiu ir įtraukiančiu nuotykiu – kiekvienas norėjo užrašyti ir perskaityti tai, ką įdomaus išgirdo.
Kita užduotis buvo atlikta karinių automobilių garaže, kur vaikai skaitė duotus sakinius perteikdami vis kitokią nuotaiką (liūdesys, pyktis, džiaugsmas ir kt.) – taip mokėsi raiškiai skaityti. Net ir patys santūriausi vaikai įsitraukė į veiklą ir drąsiai eksperimentavo. Vėliau visi vaikai raiškiai kalbėdami inscenizavo pasakojimą „Gelbėjimo operacija“.
Dar vienas pavyzdys: įvairiose erdvėse (nuo mokyklos valgyklos iki Pažaislio vienuolyno koplyčios ar tik vidiniams vienuolių interesams skirtos bibliotekos) vaikai kūrė tūkstančio istorijų knygos turinį. Kaip tai vyko? Vaikai vystydavo savo pačių susigalvotą istoriją. Pavyzdžiui, vienuolyne gyveno du tigrai (kas jiems nutiko, iš kur jie atkeliavo, kokios jie buvo spalvos ir t.t.). Po to kiekvienam vaikui mokytoja ir kuriantis praktikas užduodavo vieną konkretų klausimą, vaikas atsakymą įrašydavo į istoriją. Vaikai savo istoriją rašydavo suliniuotame puslapyje, kuris po to būdavo sukarpomas pagal linijas. Ir kai į tą pačią knygą susideda virš 20 istorijų, jas verčiant ir renkant po vieną istorijos dalį, galima kaskart sukurti naują netikėtą istoriją. Taip dirbant skirtingose erdvėse buvo sukurta ir išleista kintančių istorijų knyga, vaikai mokėsi rašyti, skaityti, kurti, iliustruoti.
4. Menotyrininkė Danutė Gambickaitė teigė, kad vaikai galerijoje gavę laisvojo rašymo ir istorijos kūrimo užduotį, ją atliko žymiai lengviau nei klasėje. Tam, anot jos, labai padėjo vaikus supę paveikslai. Tą pačią užduotį atliekant klasėje mokinių žodynas ir istorijos būdavo gerokai skurdesnės.
5. Vienoje pradinėje mokykloje kuriantis praktikas Simonas Saarmann pasaulio pažinimo pamokoje atidarė „Frankenšteino laboratoriją“ – tyrinėjo žmogaus kūno dalis, vidaus organus, drabužius. Klasėje buvo sustumti stalai ir padarytas „operacinis“ stalas, ant kurio atsigulė pati mokytoja. Mokiniai turėjo klijuoti lapelius pagal tai, kokia kūno dalis ar drabužis buvo užrašytas lapelyje. Mokiniai pirmą kartą iš taip arti tyrinėjo savo mokytoją.
6. Menotyrininkė Danutė Gambickaitė su vienos mokyklos pradinių klasių mokiniais norėdami kitaip suvokti aplinką, mokyklos ir klasės erdves, vaikščiodavo užsirišę akis ir bandydavo aplinką išgirsti arba suvokti tik liečiant ir girdint, o vėliau vizualizuoti savo patirtis. Šia užduotimi buvo siekiama, kad mokiniai pajustų savo aplinką ne tik regėdami, bet ir liesdami bei girdėdami. Juk užsmerkus (tik liečiant ir girdint) pabodusios mokyklos erdvės atrodo visai kitaip.
7. Geologas Simonas Saarmann su vaikais sumanė sienoje įamžinti visus projekte vykusius eksperimentus. Norėjo, kad mokiniai patys nuspręstų ką ir kaip piešti. Tačiau tiesiai paklausti vaikai sakė „nežinom“, „kaip mokytoja lieps“ ir pan. Todėl kuriantis praktikas sugalvojo sukonstruoti televizorių, kuriame keli mokiniai - laidos vedėjai - atsakinėjo į „žiūrovų" (kitų mokinių) skambučius. Skambinantys siūlė visokius variantus, iš kurių vėliau buvo išsirinktas visiems tinkantis piešinio sumanymas.
8. Viename projekte, kurio tikslas buvo pradinių klasių mokinių kalbinės raiškos ugdymas, grafikos dizaineris Jonas Liugaila kartu su vaikais kūrė gyvūnų enciklopediją. Kūrybinio proceso esmė – visa aplinka kaip informacijos šaltinis. Iš pradžių vaikai informaciją rinko bibliotekoje, vėliau nešėsi klausimynus namo – klausinėjo tėvų, vyko į zoologijos sodą, susitiko su kinologais, gamtininkais, važiavo į edukologijos universitetą, kur dirbo kartu su būsimomis pedagogėmis. Jei mokantis nejudama už mokyklos ribų, vaikai atribojami nuo skirtingų, gyvų, patirtinių informacijos šaltinių, negali jų palyginti.
