#
#

INTRIGA

Tai garsas, vaizdas, elgesys, kuris yra dviprasmiškas, netikėtas, ne savo vietoje, nenumatytas. Intriga įtraukia, sužadina smalsumą, nustebina, padeda susikoncentruoti, gimti naujoms idėjoms. Žinoma, norint įtvirtinti kasdienes mokymosi praktikas ir užtikrinti, kad mokiniai jaustųsi atsipalaidavę, svarbu išlaikyti šių dviejų dalykų balansą:
 nuspėjama ir atpažįstama rutina bei struktūra ir
 tai, kas nauja, nepažįstama, rizikinga, nematyta.

Lengva leisti rutininiams ir atpažįstamiems dalykams dominuoti mokymosi aplinkoje, tačiau svarbu nepraleisti progos išnaudoti netikėtumo ir intrigos teikiamą naudą. 

PAVYZDŽIAI
1. Kurianti praktikė Kristina Jakubauskaitė-Veršelienė pastebėjo, kad teatre daug mąstoma apie tai, kaip pradėti spektaklį, su tuo daug eksperimentuojama. Pamokos pradžia lygiai taip pat svarbi. Kaip keičiasi vaikų elgesys, kai jie į klasę įeina raudonu kilimu arba turi įropoti pro kartonu apkaltų durų apačią, kai pamoka susijusi su Guliverio tema?
2. Kuriantys praktikai Jonas Liugaila ir Rūta Ivaškevičiūtė mąstė, kaip įtraukti aštuntokus ir devintokus į lietuvių kalbos pamoką apie simbolius eilėraščiuose. Pamoką jie pradėjo nuo repo dainos „Skolon“ (Kastetas vs. Donciavas), kurioje vaikai turėjo atpažinti tam tikrus simbolius, pavyzdžiui, smunkančios kelnės reiškia kreditą, Daukantas kišenėje – 100 litų ir pan. Po tokios pradžios vaikai noriai nagrinėjo simbolius jau mokytojos parinktuose eilėraščiuose. 
3. Kitos pamokos tema – laiško rašymas, adresatas, adresantas. Vėlgi buvo galvojama, kaip įtraukti vaikus. Kas vyko: netardami nė žodžio kuriantys praktikai ir mokytojai įėjo į klasę ir sėdo rašyti laiškų. Įteikė po vieną vaikams. Šie atsiplėšė vokus, pradėjo skaityti laiškus (laiškai buvo parašyti konkrečiai kiekvienam vaikui), pradėjo atrašinėti, „siuntė“ laišką atgal. Toks susirašinėjimas truko visą pamoką.

4. Kūrybos agentė Ernesta Šimkienė ir mokytoja susidūrė su tokiu iššūkiu: vaikai savo rašto darbus rašo neįskaitomu raštu, raidės apvedžiotos, popierius apglamžytas, netvarkingais kraštais. Buvo sugalvota tokia provokacija: mokytoja nieko apie tai neaiškinusi vaikams pradėjo elgtis panašiai kaip jie, ant lentos rašė vos įskaitomai, vaikams perklausus, raides nutrindavo, užrašydavo ant viršaus, savarankiškam darbui išdalino itin netvarkingus popieriaus lapus. Vėliau vaikai tik refleksijos metu suprato tokio elgesio sumanymą ir tarsi pamatė save veidrodyje. 
5. Kuriantis praktikas, kovos menų mokytojas Andrius Zaidovas prisistatydamas pradinukams, apsiavė „nindzės“ batus (juose nykštys atskirtas nuo kitų keturių pirštų), parašė ant balto popieriaus lapo „aš čia esu“, padėjo lapą klasės viduryje ir pasislėpė už užuolaidos taip, kad tebuvo matyti tik jo batai. Vaikai įėję į klasę pamatė batus ir puolė šaukti, - „velnias!” ir subėgo į priešingą klasės pusę. Tuomet visi įdėmiai stebėjo kuriančio praktiko prisistatymą. Kita istorija: Andrius pastebėjo, kad kiekvienos sesijos pradžioje užtrunka nemažai laiko, kol grupė susikaupia. Galvojo, ką padaryti, kad grupė susikauptų iš karto. Kas vyko: susitarė su viena iš mokinių, kad ji pasilenks reikiamu momentu. Susirinkus visiems mokiniams ir jiems susėdus ratu, staiga atsivėrė durys ir įlėkė Andrius, peršoko per pasilenkusią merginą ir atliko kūlverstį. Nutilusiems mokiniams jis pasakė „na štai, dabar pradėsime“. Vaikai susikaupė tą pačią sekundę.
6. Kuriantis praktikas aktorius Darius Petkevičius įpusėjus įgyvendinimo etapui atvyko į eilinę sesiją ir apsimetė, kad jį ištiko amnezijos priepuolis – jis nieko neprisimena, nepažįsta, nežino kas turi vykti, kodėl ir kaip. Dalyvių pasimetimas truko ne per ilgiausiai – jie ėmė patys atkūrinėti sesijos eigą, atliko KP vaidmenį ir pan. Šio pratimo rezultatas – KP galėjo išsiaiškinti kaip ir ar visi taip pat supranta sesijų metu naudojamus metodus ir jų prasmę bei įvertinti savo darbo efektyvumą.
7. Kuriantis praktikas Simonas Saarmann prieš pertrauką mokiniams (ketvirtokams) paaiškino, kad eina į mokyklos rūsį paruošti žemėlapio pagal kurį mokiniai naudodamiesi kompasu turės išmokti pasaulio šalis. O po pertraukos atėjo su juodu peruku, tamsiais akiniais ir sakėsi esąs Simono „piktasis brolis dvynys“ ir jei mokiniai nori susigrąžinti praktiką, jie turi rūsyje pasistengti surasti „lobį“ ir išgelbėti savo praktiką. Mokiniai supratę, kad su jais žaidžiama, vis vien tekini šaukdami „išvaduokim Simoną“ nuskubėjo į rūsį. 
8. Kuriantis praktikas Andrius Guginis pasakoja apie savo darbą su penktokais vienoje Kauno mokykloje: „Per pirmą prisistatymo sesiją kalbėjau žemaitiškai. Esu užaugęs Telšiuose, tad gerai moku žemaičių kalbą. Vaikai nelabai suprato, ką jiems pasakojau. Užtat dėmesys, klausymas buvo šimtaprocentinis. Žinoma, antrą kartą tos pačios priemonės efektyviai nepanaudosi, todėl įvedžiau seniausią pasaulyje žaidimą. Kai sesijos metu būdavo sunku susikaupti, pasiūlydavau sužaisti žaidimą, kurį planetoje ir dabar žaidžia gal koks penktadalis gyventojų. Sakydavau, kad žaidimas žinomas jau kelis tūkstančius metų ir neatsibosta. Ne, tai ne šachmatai. Tai kur kas paprasčiau. Žaidimu pavadinau meditaciją ir, kai sulaukdavau klasės pritarimo (gerai papasakodavau žaidimo priešistorę ir smalsumas padarydavo savo) paaiškindavau, kad užsimerksime ir tylėsime bent minutę. Paprašydavau rimties ir susikaupimo ir mes pradėdavome žaidimą. Dažniausiai pirmi kartai nepavykdavo, tačiau tai duodavo peno refleksijai: kodėl prabilo, kaip jautėsi, ką girdėjo tyloje ir t.t. Po žaidimo grįždavome prie konkrečių iš anksto susiplanuotų sesijos veiklų. Pastebėjau, kad po meditacijos darbas būdavo produktyvesnis“. 
9. Kuriantis praktikas Andrius Chomičius pasidalino tokiais pavyzdžiais: „Vienoje mokykloje pirmąją sesiją kaip praktikas pradėjau nuo prisistatymo - aš esu durnius, debilas ir idiotas. Stojo mirtina tyla. Taip padariau todėl, kad vienas mokinys debilu pavadino kitą kol susėdo ant kėdžių. Tada pasakiau, kad arba mes visi esame debilai ir durniai arba visi sumanūs ir kūrybingi. Tą sesiją niekas daugiau nesipravardžiavo. 
Kitoje mokykloje dirbdamas su mokytojais apsimečiau privačios mokyklos direktoriumi ieškančiu mokytojų, kurie dirbtų kūrybiškai už 10000 litų algą per mėnesį. Taip siekiau pradėti diskusiją, kad kūrybiškumo paskatinti pažymiais ar pinigais neįmanoma. Taip pat siekiau eliminuoti mokytojų poziciją, kad jeigu mokėtų daugiau, jie dirbtų kūrybiškiau“.


DĖMESIO: Svetainė buvo naudojama projekto vykdymo metu, nuo 2015 m. nebeatnaujinama ir 2020 m. bus uždaryta. Aktualios informacijos ieškokite Ugdymo sode.