(Ne)tikros pamokos: „kalb tievą i senelę
Programa: Pokyčių mokyklos 2012–2013
Kuruojanti mokytoja: Irena Griškienė
Tikslinė grupė: 6 kl.
Tyrinėjimo klausimas
Siekta ugdyti ir socialinius mokinių įgūdžius, sudominti mokinius socialinių mokslų, matematikos ir lietuvių kalbos žiniomis, kurių praktinis pritaikymas per retai akcentuojamas kasdienėje ir šeimos aplinkoje.
Mokyklos iššūkis
Stinga socialinių ir viešojo kalbėjimo įgūdžių, negeba bendradarbiauti, nemoka mokytis, nesidomi mokomaisiais dalykais arba mokosi tik tai, kas jiems patinka, įdomu – tokios problemos pastebėtos mokyklai ketinant išbandyti kūrybiško ugdymo metodus.
Projektas „(Ne)tikros pamokos: „kalb tievą i senelę“ šeštokams sumanytas pastebėjus, jog mokinių tėvai vangiai dalyvavo mokyklos gyvenime. Atotrūkis tarp mokyklos ir moksleivių tėvų paskatino mokytojus svarstyti, kaip į ugdymo procesą ir į mokyklos bendruomenės gyvenimą įtraukti tėvus, paskatinti juos domėtis ne tik formaliais mokymosi pasiekimais, bet ir socialiniais įgūdžiais bei padėti juos ugdyti.
Projekto veikla
Projektui „(Ne)tikros pamokos: „kalb tievą i senelę“ vaizdo interviu metodą, kaip būdą įtraukti mokinių tėvus į projekto veiklas, pasiūlė kuriantysis praktikas, televizijos žurnalistas Gediminas Beržinis. Į ugdymo procesą ir į mokyklos bendruomenės gyvenimą įtraukti tėvus tapo prioritetine projekto užduotimi.
Drauge siekta ugdyti ir socialinius mokinių įgūdžius, sudominti mokinius gamtos, matematikos ir lietuvių kalbos žiniomis, kurių praktinis pritaikymas per retai akcentuojamas kasdienėje ir šeimos aplinkoje.
Vaizdo interviu sritis pasirinkta norint panaudoti įvairioms amžiaus ir socialinėms grupėms patrauklias komunikacijos priemones (rašytinė ir šnekamoji kalba, neverbalinė komunikacija, temos vizualizacija pasakojimo, interviu, filmuoto įrašo forma). Interviu metu gauta informacija daugeliu atvejų „gyvesnė“, autentiškesnė, patikimesnė nei iš knygų ar TV, provokuoja tolesnius klausimus, smalsumą, ugdo klausymo(si) įgūdžius, stiprina vaizduotę (vaidmenų išbandymas padeda suvokti, įsigilinti, įsijausti į situaciją).
Vaizdo interviu metodas taip pat turėjo padėti mokiniams įsisavinti lietuvių kalbos (rašytinės, šnekamosios, teksto suvokimo), matematikos (konkretus ir abstraktus mąstymas, statistika) ir geografijos (holistinis požiūris, gyvenamosios aplinkos tyrinėjimas ir lyginamoji analizė) dalykų žinias.
Šeštokams vyko integruotos lietuvių kalbos, geografijos ir matematikos pamokos. Mokytojai supažindino mokinius su interviu, kaip nauju tyrimo metodu, informacijos šaltiniu.
Pasirengimas interviu, rašytinė ir žodinė dialogo, pasakojimo forma padėjo mokiniams struktūrinti ir analizuoti gaunamą informaciją, skatino abstraktų mąstymą, strateginį, visuminį požiūrį (numatant klausimų struktūrą, siužetą, vizualinį pateikimą).
Pasiruošimas interviu, repeticijos vyko klasėje ir netradicinėse aplinkose (sporto ir aktų salėse, koridoriuje, lauke), integruotų pamokų metu kartu su mokytojais ir praktiku. Ši veikla padėjo mokytojams ugdyti ir socialinius mokinių įgūdžius: bendravimo kultūrą, pasitikėjimą savimi ir kitais (komanda, šeima), saviraišką, siekį nugalėti baimes.
Išmokę imti vaizdo interviu, filmuoti ir fotografuoti, režisuoti interviu siužetą, 18 šeštokų audiovizualinio interviu forma apklausė savo tėvus, senelius, kurie papasakojo, kokios mokykloje įgytos žinios ir įgūdžiai praverčia jų kasdienėje ir profesinėje veikloje, o kokių dalykų teko išmokti „gyvenimo“ mokykloje.
Mokinių tėvai ir šeimos nariai tiesiogiai dalyvavo projekto veiklose: vaikai pasakojo namie savo įspūdžius, dalijosi pasiruošimo interviu patirtimi, tėvai padėjo vaikams planuoti interviu, vaikai ėmė interviu iš tėvų. Dalis interviu vyko mokykloje, atvykus tėvams, dalis – namų aplinkoje. Tokiu būdu analizuota „antrojo plano“ svarba.
Moksleivių tėvai nuoširdžiai įsitraukė į daugelį veiklų: pasirūpino, kad prieš filmuojant interviu seneliai turėtų kuo pasipuošti, padėjo nuvykti į ligoninę pakalbinti sergančio senelio, per naktį budėjo mokykloje, kai buvo surengta „kūrybinė naktis“, rūpinosi patiekti vaikams naktipiečius.
Filmuotas interviu įrašas padėjo atskleisti šnekamosios kalbos, taip pat neverbalinės kalbos, kasdienės ir profesinės pasakotojų aplinkos ypatumus, pasiruošimas interviu skatino tėvų domėjimąsi vykstančiu procesu ir „gyvą“ mokinių bendravimą šeimoje.
Vėliau nufilmuoti pasakojimai aptarti su autoriais, kuriančiu praktiku ir mokytojais; peržiūrų metu mokytojai ir mokiniai dalijosi savo vykdant projektą įgyta patirtimi. Visi interviu-pasakojimai bendra siužetine linija sujungti į filmą. Filmas parodytas per baigiamąjį projekto renginį, jį pristatant filmo herojai – mokytojai, mokiniai ir jų tėvai – dalijosi įgyta patirtimi, aptarė išbandytus mokymo(si) metodus.
Projekto poveikis
Padidėjo visų projekte dalyvavusių klasių aktyvumas ir iniciatyvumas, smalsumas, savarankiškumas, bendradarbiavimas.
Pamokose aktyviau dalyvauja buvę „tylieji“ mokiniai.
Bendras 6 klasės vidurkis pakilo 10 proc. Vykdant projektą padidėjo mokinių susidomėjimas ir motyvacija mokytis buvusių „nemėgstamų“ dalykų – lietuvių kalbos, matematikos.
Kuruojanti mokytoja Irena Griškienė:
„Rengdami projektą kėlėme prielaidą, jog padidinus vaikų motyvaciją mokytis gerės ir jų pažangumas. Jis augo, nors kai kuriose klasėse ir nesmarkiai. Vis dėlto tai buvo tik vienas, net ne svarbiausias iš pokyčių vertinimo kriterijų. Didžiausiu pokyčiu ir privalumu baigus projektą tapo mokinių bendravimo, savivertės kaita ir įgytos ilgalaikės bendrosios kompetencijos“.
Šeštokų auklėtoja, geografijos mokytoja Irena Mėlinienė:
„Projekto šurmulyje vis norėjosi sukomanduoti – susitvarkykite, vaikai, susidėkite daiktus. Be abejo, įtakos turi amžius, darbo stažas. O kūrėjas G. Beržinis vis mane sulaikydavo. Jis dirbo kitokiu principu: vaikai patys turi pajusti, ką vienu ar kitu metu privalu padaryti. Suvokimas, kad nuolatinis mokytojo vadovavimas pamokoje nėra gerai, man buvo įdomi patirtis ir svarbus pokytis. Įgavau ir naujos teigiamos patirties kaip klasės auklėtoja: geriau pažinau mokinius, suartėjau su jais“.
