Kaip pasitelkiant kino filmų kūrimą ir derinant šią veiklą su lietuvių k., anglų k. ir istorijos pamokų ugdymo turiniu, ugdyti 5–7 kl. mokinių atkaklumo, nuoseklios praktikos ir bendradarbiavimo gebėjimus?
Mokyklos iššūkis
Kūrybos agentė Daiva Ivanauskaitė projekto pradžioje ištyrė vaikų atliekamas kūrybines užduotis ir nustatė, kad mokiniams stinga atkaklumo, savarankiškumo. Mokiniai nori mėgdžioti draugus, daryti taip, kaip kiti padarė, nors paraginami ir paskatinami vis tik bando būti originaliais.
Tyrimų metu taip pat paaiškėjo, kad mokykloje vertėtų stiprinti praktiką, kai mokiniai moko kitus mokinius, skatinti jų tarpusavio bendradarbiavimą. Agentė pastebėjo, kad projekto pradžioje darbas grupėse darbas vyko sudėtingai dėl itin skirtingo vaikų žinių lygio, gabesnieji vaikai neįtraukė kitų vaikų, viską atliko vieni, todėl kiti vaikai jautėsi atstumti ir nedirbo. Mokiniai, kurie buvo linkę pasisplėpti už kitų nugarų, atsidūrę grupėje, išsigąsdavo atsakomybės.
Projekto veikla
Projekte dalyvavo 5, 6, 7 klasės, lietuvių kalbos mokytojos, anglų kalbos mokytoja, dailės mokytoja ir istorijos mokytoja, kraštotyros muziejaus vadovas, mokinių tėvai, miestelio bendruomenės nariai, buvę mokyklos pedagogai.
Projekto metu buvo suplanuota kurti vaidybinį, animacinį ir dokumentinį kino filmus, taigi mokiniai ir mokytojai turėjo susipažins su trimis kino žanrais. Mokytojai pasiūlė filmų temas, kurios sutampa su lietuvių k., anglų k. ir istorijos pamokų ugdymo turiniu. Buvo tikimasi, kad kino kalba padės mokiniams lengviau suvokti tekstą, jį analizuoti bei paversti tekstą vaizdu.
Ugdymo turinys buvo sujungtas su kino ir animacijos metodais, mokiniai mokėsi kurti siužetus ir tekstines žinutes versti vaizdais.
Projektas praktiškai prisilietė prie mokinių galimybių pamatymo, pastebėjimo tų vaikų, kurie buvo laikomi prastais mokiniais ar net iš viso negebančiais savarankiškai kažką atlikti, sukurti vaidmenį. Į projekto veiklą sėkmingai įsitraukė net ir specialiųjų poreikių vaikai.
Mokytojai projekto metu patyrė, ką reiškia kurti kūrybiško ugdymo aplinką ir procesą, ir kiek daug požiūrio pokyčių reikalauja, rodos, paprastas dalykas, mokytojų tarpusavio, mokytojų ir mokinių, mokytojo ir praktiko bendradarbiavimas.
Praktiniai pavyzdžiai
Kuriantis praktikas animatorius Viktoras Gundajevas mokiniams suorganizavo kadrinės animacijos dirbtuves, vaikams jos labai patiko ir leido patikėti savomis jėgomis, kad jie patys sugeba greitai ir lengvai sukurti patrauklias ir efektingas animuotas istorijas.
Penktokams artimiausias pasirodė animacijos kino žanras, o temą filmui pasiūlė lietuvių kalbos mokytoja Vaida - tai vietos legendos. Penktos klasės mokiniai ėjo į mokyklos kraštotyros muziejų, kur vyriausias mokyklos pedagogas Manfredas Bridžius papasakojo apie žymųjį Borisą Dauguvietį, kilusį iš šių kraštų. Manfredas supažindino mokinius su mokyklos istorija, apžvelgė šiose vietose sklandančias legendas, bei padavimus.
Penktokai ilgai rinkosi legendą filmui, kol pagaliau išsirinko baisią legendą apie piktąją dvarininkę Grotužienę. Kad filmas gautųsi istoriškai teisingas, reikėjo išanalizuoti Grotužienės gyvenimo laikotarpį – 17 a. Kuriančiam praktikui ir mokiniams į pagalbą atėjo istorijos mokytoja. Vaikai sužinojo, kaip tuo metu gyveno žmonės, kaip rengėsi, kaip elgėsi, ką veikdavo. Mokiniai ilgai kūrė filmo scenarijų, gamino personažus. Personažus sukurti padėjo dailės mokytoja. Toliau vyko animavimo darbai, montažas ir filmo premjera.
Šeštos klasės mokiniai kūrė detektyvinę istoriją. Kadangi buvo nuspręsta kurti trumpametražį vaidybinį filmą, kuriant scenarijų paplušėti teko ilgai. Vaikams buvo duota nelengva užduotis – sugalvoti, kaip viena ar kita tekstinė scenarijaus eilutė virs vaizdu. Filmavimas truko taip pat ilgai: vaikų išplėtota istorija sudėtinga, joje daug siužeto vingių, o be to dar ir kai kurie personažai angliškai kalba, tad teko konsultuotis su anglų k. mokytoja. Premjeros rezultatas vaikus labai nudžiugino.
Su septintos klasės mokiniais teko ilgai paieškoti bendro kūrybinės veiklos sprendimo. Pradinis sumanymas buvo dokumentinis filmas apie Nemunėlio Radviliškį. Paaiškėjo, kad vaikams tai nėra labai įdomu, jie labai skeptiškai žiūrėjo į šį filmą, buvo pasyvūs, todėl nutarta ieškoti patrauklesnio kūrybinės veiklos formato. Galiausiai nuspręsta kurti muzikinį vaizdo klipą. Kaip ir kitose klasėse laukė ilgos teksto analizės, tekstų vertimas vaizdais. O dar ir nuo pradinės idėjos nesinorėjo nutolti – norėjosi ir miestelį muzikiniame klipe parodyti.
Mokytoja Edita:
„Kiek projektas įnešė eksperimentavimo: pamokos vyko po kelias valandas, įvairiose erdvėse, lauke, miestelyje, ant mokyklos stogo, o ten nėra ir skambučio, ir įdomiausia, kad tokiu atveju mokymosi proceso dalyviu gali būti bet kas, jungiamos skirtingo amžiaus grupės, mokosi ir mokytojai, miestelio gyventojai tampa dalyviais, praeiviai, žurnalistai, kurie tiesiog užeina į klasę ir praktiko yra be jokių ceremonijų įveiklinami. Suvokiau, kad pamokose veikla gali būti kuo įvairiausia, kad išmoktume akademinių ir gyvenimiškų įgūdžių.“
Projekto poveikis
Apie projekto poveikį vaikų bendradarbiavimo gebėjimams liudija projekto pradžioje ir pabaigoje atliktas „Aklojo žvalgo“ žaidimas. Vaikai grupėse iš gautų objektų (maisto produktų, senų knygų ar kt.) statė skulptūras, jas fotografavo, išsiinko „akląjį žvalgą“, kuris ėjo į kitą grupę užrištomis akimis ir, pateikdamas klausimus, tik per atsakymus aiškinosi, kaip atrodo kitos grupės pastatyta skulptūra. Grįžęs žvalgas vadovavo savo grupei, kad šioji kaip įmanoma identiškiau atkurtų kitos grupės skulptūrą iš tų pačių priemonių. Skulptūros vėl buvo fotografuojamos, lyginamos nuotraukos ir aptariamas procesas. Projekto pabaigoje pakartojus šį pratimą paaiškėjo, kad mokiniai daug greičiau ir sklandžiau tarėsi, ruošėsi klausimus ir lengviau atkūrė skulptūras.
Vienas didžiausių projekto pasiekimų buvo tai, kad taikant kūrybiško mokymosi metodus į veiklą pavyko lygiavertiškai įtraukti specialiųjų poreikių mokinius. Dėl jų dalyvavimo ir atsiskleidusių gebėjimų buvo nustebę net ir mokytojai. Vienas specialiųjų poreikių mokinys, projekto pradžioje teigęs, kad nemoka piešti, ir kad negali to daryti dėl nesveikos rankos, projekto pabaigoje nupiešė tris detalius piešinius kūrybos agentei. Kūrybos agentės ir kuriančio praktiko dėka, vaikas lygiavertiškai animavo, lipdė iš plastilino personažus animaciniam filmui. Jis taip pat labai susidomėjo fotografija ir pradėjo fotografuoti savo klasės draugus, užuot juos erzinęs, kaip darydavo iki projekto. Kita specialiųjų poreikių mokinė puikiai suvaidino viename iš filmų.
Mokytoja Edita:
„Manau, kad didžiausias iššūkis ir pasiekimas yra integruotos pamokos. Projektas net gi mokyklos bendrai metų programai įgyvendinti. Antras dalykas yra kūrybiškų metodų naudojimas. Dar atsirado refleksija, ji buvo ne visų mokytojų pamokose, o dabar net ir didžiuosius mokyklos renginius mes pradėjome įsivertinti.“
Mokytoja Edita:
„Su mokiniais bandėme įsivertinti, o ko mes išmokome projekto sesijų metu? Taip turime filmą. Ir su vaikais pamatėme, kad mokėmės kurti siužetus, siužetinę liniją, viešai kalbėti. Klausiu jų, vaikai, jeigu mes būtume tiesiog pakalbėję apie rašinio struktūrą, ar jūs būtumėte dabar atsiminę tas dalis? O va dabar mes rašėme scenarijų ir sukūrėme pagal jį filmą, kaip jūs dabar atsimenate, kokios yra dalys. Jie sako, oi puikiai atsimename, o labiausiai atsimename, kas yra pagrindinė mintis. Tai va lyg ir darėm kažką kitokio, bet iš tiesų tai mokėmės struktūriškai parašyti rašinį.“
Lietuvių kalbos mokytoja Vaida:
„Supratau, kaip praktiškai įgyvendinama mokymosi mokytis kompetencija. Tarkime, ir šiandieną nesikišau, leidau vaikams savarankiškai susitarti, kas bus lyderis, kas užduotį užsirašė, aš buvau stebėtoja ir man buvo įdomu. Supratau, kad mes mokytojai, ugdėme tą kompetenciją, tik to nepastebėdavome, nepabrėždavome. Mokėjimas mokytis - tai mokinių savarankiškumo ugdymas. Tarkim, pastebiu save, kaip mokytoją, užduodu užduotį ar klausimą ir, arba aš esu kantri ir išlaukiu atsakymo, arba aš esu nekantri ar įsitempusi dėl laiko trūkumo, tuomet aš padedu, lepteliu atsakymą. Ir šiandien per pamoką man atėjo mintis: „reikia man išlaukti, išlaukti“. Kiek jie jau galvos tegu galvoja, tegu tai bus jų atsakymas, jų pasiekimas.“
Pavaduotoja ir lietuvių kalbos mokytoja Edita:
„Mokytojai nežinojo, kas praktiškai yra tas mokėjimas mokytis. Atradau, tai, kad tas mokėjimas mokytis, yra būdų ir metodų, veiklos suradimas. Ta frazė „mokėjimas mokytis“ tokia graži, tokia aukšta, užrašyta, ir, manau, dauguma mokytojų taip pat, kaip ir aš suko galvą tai, kas yra ta mokėjimo mokytis kompetencija? Jaučiuosi per patyrimą išsiaiškinusi sąvoką. Suvokėme, kad ta sąvoka ne kažkas kito, ne kažkas papildomo, tai tas pats ugdymo procesas, tiesiog veikiantis praktiškai per gebėjimą susiplanuoti, išsikelti tikslą, uždavinį ir parinkti įtraukiančią veiklą, tokią veiklą, kuri įdomiausiu būdu tai mokinių grupei padėtų pasiekti užsibrėžto uždavinio. Galbūt tam ir reikėjo jūsų, praktikų, nes tarkime, aš supratau, kad mokymasis yra visų pirma praktinė veikla, o mes kažkaip įpratę mokymąsi sutapatinti su teorija, mokymasis asocijuojasi su teorija. Arba mes sakome, kad vaikai nemotyvuoti. Supratau, kad nėra nemotyvuotų vaikų, mokytojai yra nemotyvuoti vaikus įtraukti.“
Projekto refleksija
Mokytoja Vaida:
„Man asmeniškai, peržengti įprastas 45 min. laiko ribas yra idealiausias variantas, tada aš staiga įgavau laisvės ir erdvės savo kūrybiškoms idėjoms įgyvendinti, turiu laiko išlaukti. Man norisi daugiau, ilgiau įeiti į mokymosi procesą, ir tos sesijos, tos ilgos inegruotos pamokos tikrai pasiteisino. Jaučiuosi, kad mes tik pakrapštėme šį mokymosi laiko organizavimo pokytį. Mes vis tik neatsisakėme skambučio, to nedarėme visuotinai visoje mokykloje. Skambutis vis dar mokiniams yra kaip riba viską mesti ir lėkti į laisvę, arba atvirkščiai persigąsti ir stresuoti, kad nespėjo atlikti užduoties... Stebiu, kad vaikai, įsijungia, dirba, jiems įdomu, bet jie yra tarsi išdresuotos bandymų pelės, išgirsta skambutį ir jų natūralus mokymosi procesas pertraukiamas. Mokykloje viskas suskirstyta į tokias aiškias juoda balta darbas – ne darbas erdves, pamoka, pertrauka, klasė, koridorius... Galėtumėmė stiprinti šį dalyką, jei mokytojui reikia, keisti ir ilgį pamokos, ir erdves išplėsti. Nei filmams žiūrėti, nei daryti gilesnės analizės įprastinės trukmės nepakanka. Labai gaila, kai procesas nutraukiamas. O juk mes, mokytojai, tiek įdirbio įdedame į vaikų sudominimą ir jį numuša toks menkas dalykas – skambutis. Labai svarbu turėti laiko kokybiškai pabaigti procesą.“
Praktikas Viktoras:
„Supratau, kad kai vaikai patys gavo pasirinkimo galią, ir išsirinko, kas jiems patinka, ir tada jie tapo aktyvūs, tokiu būdų mes sukūrėme palaikymą jų motyvacijai mokytis. Forma patraukli, o mokymosi tikslai – teksto suvokimas, analizė, vertimas vaizdu, vaizdinė interpretacija.“
