Kuriantys praktikai: Aušra Zabielienė, etnomuzikologė, mokslų daktarė; Lina Valantiejūtė, politologė, filosofijos doktorantė; Andrius Blaževičius, kino režisierius.
Kuruojanti mokytoja: Erika Langvinienė.
Projekto dalyviai – 70 trečiokų ir ketvirtokų.
Tyrinėjimo klausimas
Projekto tyrinėjimo sritis: vieno objekto pažinimas skirtingais rakursais (Vilniaus Gedimino pilis, kaip istorinis objektas, nagrinėta skirtingais amžiais).
Šis kūrybinio mokymosi projektas – sudėtingas, daugiaplanis, susietas beveik su visais pagrindiniais mokomaisiais dalykais: pasaulio pažinimu, muzika, daile ir technologijomis, lietuvių kalba, matematika, jam pasitelkta kino režisūra, žurnalistika, etnokultūra, muzika.
Trys pradinukų klasės (3b, 3c ir 4b) rašė animacinio filmuko scenarijų, piešė veikėjus bei scenografiją ir fotografavo vaizdus, po to kiekvieną filmuko dalį įgarsino. Veiklos organizuotos taip, kad kiekviena pradinukų klasė paeiliui išbandė visus animacinio filmuko kūrimo etapus.
Projekto veikla
Projekto planavimo etapas buvo kruopštus, bet nepametęs žaismingumo: į jį aktyviai įtraukti patys pradinukai, siūlę idėjas projekto veikloms surengtose „idėjų mugėse“, kurių metu svarbiausia buvo mokinių nuomonė.
Kūrėjai pripažino, jog pradedant įgyvendinti šį daugialypį projektą mokykloje tvyrojo eksperimentinio neapibrėžtumo atmosfera. Tarpais ji kėlė ir abejonių bei nerimo, ypač – tuo metu, kai visiems trims kūrėjams teko paeiliui dirbti su kiekviena iš trijų pradinukų klasių nematant, kaip sekasi kolegoms, ir nežinant, ar jų pasirinkti kūrybiniai metodai iš tiesų veikia, ir koks bus galutinis rezultatas.
Tačiau, kaip jau ne kartą įsitikinta skirtingų kūrybinio mokymosi projektų metu, reikia sugebėti pasitikėti vaikais, suteikiant jiems atsakomybės – ir išlaukti. Kai buvo sumontuota pirmoji „Pelėdžiuko kelionių“ dalis, įsitikinę, jog pasirinktų kūrybinių veiklų visumos modelis išties veikia, lengviau atsikvėpė, atsipalaidavo ir kūrėjai, ir pradinių klasių mokytojos. Galbūt dėl to antrasis ir trečiasis „Pelėdžiuko kelionių“ filmukai buvo kone perpus ilgesni, nei pirmasis.
Projekto rezultatas – trys animuotos, įgarsintos, vaizduotės žaismo kupinos istorijos apie Pelėdžiuką (mokyklos simbolis), kuris su draugais keliauja laiku, norėdamas pažinti Vilnių. Filmukuose smagiai maišosi tikros istorinės vietos bei faktai ir išgalvotos istorijos: nuo Vytauto Didžiojo ir jo sudužusios karūnos, Katedros statybos, pražuvusių Gedimino laiškų paieškos iki pro Aušros vartus jojančio Napoleono ir Pelėdžiuko pasakojimo kunigaikščiui Gediminui apie ateities miestą Vilnių.
Praktiniai pavyzdžiai
Visas filmukų kūrimo procesas buvo tiesiog prisodrintas integruotų kūrybinių veiklų, neįprasta forma skatinusių susidomėjimą, smalsumą, norą pažinti: tai ir itin pasiteisinę mokinių išvykos su kuriančiaisiais praktikais į istorines Vilniaus vietas (ieškant archeologinių kasinėjimų Vilniaus senamiestyje, į Nacionalinį muziejų ar Gedimino pilį), ir Vilniaus žemėlapio kūrimas, ir įvairių epochų muzikos (pavyzdžiui, viduramžių), kuri galėjo skambėti Vilniuje pagal atitinkamą filmuko istorinį laikotarpį, klausymasis.
Filmukų scenarijai rašyti drauge piešiant ir fantazuojant, kuriant scenografiją, beje, tilpusią kartoninėje dėžėje, vaikai piešė ir karpė istorinius Vilniaus pastatus, mokėsi fotografuoti, išgaudami nupiešto veikėjo judėjimą.
Mokiniai atrado ne tik gausios istorinės medžiagos faktų, daugiau sužinojo apie Vilniaus istorinius veikėjus (P.Skargą, Boną Sforcą, Napoleoną), bet ir įsiminė daugybę istorinių datų bei skaičių. Drauge su žurnaliste Lina Valantiejūte sukurtus filmukų scenarijų tekstus reikėjo išmokti raiškiai perskaityti, ir jie buvo įrašyti.
Daugialypėmis veiklomis projektas padėjo vaikams įsidėmėti skirtingus istorinius laikotarpius, įvairiausias asmenybes ir jų įnašą į šiandieną. Pradinukai tarsi žaisdami, smalsaudami, nejučiomis įgijo lietuvių kalbos (skaitė, rašė, klausė, kalbėjo), matematikos (datos, amžiai, pastatų proporcijos), muzikos, dailės, technologijos, ir ypač – gamtos pažinimo žinių.
Netrūko ir ne tokių tiesioginių, bet ne mažiau vaizduotę ir smalsumą žadinusių žaismingų veiklų: vaišintasi apelsinais, sodintas prieskonių sodelis – pasak muzikologės A.Zabielienės, visa tai itin tiko kalbant apie karalienę Boną Sforcą, atgabenusią į Lietuvą egzotiškų prieskonių ir vaisių. O kadangi metas buvo tinkamas – pavasaris, gamtos pažinimui buvo kaip tik pabandyti patiems užsiauginti baziliką, kad paskui būtų galima jį pauostyti, paragauti, pačiupinėti.
Projekto poveikis
Pradinukai, siūlę savo idėjas konkrečioms projekto veikloms, mokėsi kurdami animacinį filmuką – pagilino pasaulio pažinimo žinias, išsiugdė saviraiškos, bendradarbiavimo, komandinio darbo, nuoseklios praktikos įgūdžių, o trijų dalių animacinis filmukas tapo išaugusių jų kompetencijų, kūrybingumo ir gyvos vaizduotės įrodymu.
Puikus projekto privalumas ir tai, kad pradinukai išties nemažai sužinojo miesto istorijos, ir Vilnius jiems tapo gerokai artimesnis, labiau savas.
„Iš tiesų, nemažai vaikų projekto pradžioje Vilnių įsivaizduodavo it kokias Justiniškes – ir dar kažkur buvo Senamiestis. Bet jie nelabai suvokė ką plačiau ir nelabai mąstė apie save, vilniečius, tokio seno miesto istoriniame kontekste“. Kuriantis praktikas Andrius Blaževičius
Komandinis mokinių darbas kuriant filmukus, ir dar pasirinkus tokią sudėtingą šios veiklos formą – kai visos trys klasės paeiliui kūrė scenarijų, scenografiją, fotografavo ir garsino po vieną filmuko dalį – buvo viena didžiausių projekto sėkmių.
Projekto refleksija
Kurianti praktikė Aušra Zabielienė:
„Toks mokymasis pateikiant medžiagą ne tiesiogiai pasakant faktą, o pateikiant jį netikėtais aspektais, labiau įsimena, o jei duodi tik lengvus atsakymus, jie vaikams labai greitai išdulka iš galvos“.
Kuruojanti mokytoja Erika Langvinienė:
„Kūrybiškai mokydamiesi vaikai išmoko daugiau, nei tradicinėje pamokoje, tai rodo ir vaikų žinių apie Vilnių patikrinimas prieš ir po projekto. Pastebėta, kad pradinukai geba suprasti gana sudėtingus dalykus ir juos jungti per kontekstą. Supratome, kad visai nesudėtinga išlaikyti vaikų dėmesį tai pačiai temai, jeigu ją paverti vis kita veikla“.
Kurianti praktikė Aušra Zabielienė:
„Vaikai pamatė, kad nuo tavęs vieno labai daug kas visiškai nepriklauso: kitoje veikloje gali padaryti savo dalį darbo, ir viskas gerai, o čia staiga suvokė, kad kol draugas iš kairės nepadarys to, ką privalo, iš viso nieko nebus. O kai atsiranda komandinis darbas – atsiranda ir tam tikra pagarba bendram produktui“.
