Gamtos knyga
Programa: Pokyčių mokyklos 2013–2014
Kuruojanti mokytoja: Lina Rožėnienė
Tikslinė grupė: 1–4 kl.
Tyrinėjimo klausimas
Kaip pasitelkus gamtos tyrinėjimą ir fotografavimą ugdyti pradinių klasių mokinių kūrybinius įpročius (smalsumą ir atkaklumą) ir kūrybiškai įgyvendinti pradinių klasių, neišskiriant specialiųjų ugdymo poreikių turinčių mokinių, pasaulio pažinimo ugdymo programą?
Mokyklos iššūkis
Projekto planavimo etape atliktų tyrimų metu pastebėta, kad pradinių klasių mokiniai nemėgsta gamtos pažinimo pamokų, pradinėse klasėse mokose santykinai daug specialių ugdymo poreikių turinčių mokinių.
Ištyrus mokinių požiūrį į mokymąsi projekto pradžioje paaiškėjo, kad daugiau kaip pusė pradinių klasių mokinių nemėgsta pasaulio pažinimo pamokų. Mokiniai sakė, kad ši pamoka jiems sunkiai sekasi, yra nuobodi, reikia pildyti pratybų sąsiuvinyje esančias užduotis, kurios jiems yra per sunkios, vaikai dažnai nesupranta ko reikalauja užduotis. Vaikai piešė tema piešinius „Aš pasaulio pažinimo pamokoje“. Dauguma vaikų buvo gana priešiškai nusiteikę prieš užduotį, vaikai norėjo piešti kitas pamokas. Mokinių piešiniuose tradiciškai vaizduojami vaikai sėdintys suoluose ir pildantys pratybų sąsiuvinius.
Analizuojant ir aptariant su mokytojais mokinių pasiekimus pasaulio pažinimo pamokose nustatyta, kad jie palyginus su lietuvių, anglų ar matematikos dalykais yra gana aukšti. Tačiau mokiniai vangiai įsitraukia į pamokų procesą, neatlieka jų taip kruopščiai ir iki galo, kaip pvz. lietuvių kalbos.
Gamta yra pati natūraliausia mokymosi aplinka, kurios pažinimui, neužtenka sėdėjimo mokyklos suole, todėl kilo idėja pasaulio pažinimo pamokas vesti gamtoje, pasitelkiant visus vaikų pojūčius, ugdyti jų smalsumą supančiai aplinkai, ugdyti jaunojo tyrėjo įgūdžius, pagerinti mokinių gamtos mokslų pasiekimus.
Projekto metu buvo siekiama stiprinti ir pačių mokytojų tiriamuosius gamtos mokslų gebėjimus.
Projekto veikla
Projekto tyrinėjimo sritis buvo glaudžiai susijusi su mokyklos įsivertinimu pagal Kūrybiškos mokyklos raidos modelį (KMRM). Įsivertinimo metu buvo nustatyta prioritetinė mokyklos tobulėjimo sritis „Mokyklos aplinka – kaip kūrybiško mokymosi šaltinis“.
Projekto metu pamokos persikėlė į žaliąsias aplinkas, į mokyklos kiemą, parką, Viešintų mestelį supančią gamtinę aplinką. Svarbu paminėti, kad tyrinėjimo sritis tai pat buvo glaudžiai susijusi ir su kita prioritetine sritimi – „Kūrybiško mokymo planavimu“. Pradinių klasių mokytojoms buvo svarbų gilintis šioje srityje ir mokytis adaptuoti programas specialiųjų ugdymo poreikių turintiem mokiniams, kurti kūrybiškumą ugdančias pamokas visiems mokiniams.
Projekto metu vaikai per asmeninį patyrimą ir praktines užduotis mokėsi stebėti ir pažinti gamtą. Dalis sesijų buvo skirta tiriamiesiems vaikų įgūdžiams formuoti, kita dalis - praktiniam gamtos stebėjimui.
Projekto metu buvo integruojamos pasaulio pažinimo, dailės ir kūno kultūros pamokos. Dailės pamokų metu mokiniai piešė gamtoje patirtus įspūdžius, pastebėtus gyvūnus ir augalus, o pasaulio pažinimo pamokų metu tyrinėdami supančią aplinką vaikai geriau pažino, kaip atrodo augalai, paukščiai, kokios spalvos dominuoja gamtoje, tai padėjo lavinti piešimo įgūdžius, tiksliau atvaizduoti objektus popieriaus lape.
Gamtos pažinimo, dailės ir kūno kultūros dalykai projekto metu prasmingai papildė vienas kitą. Keliaujant gamtoje stiprėjo mokinių fizinė ir dvasinė sveikata, treniravosi raumenys, ištvermė, lavėjo orientavimosi gamtoje įgūdžiai. Bendrojo ugdymo dalykai buvo siejami su aplinkotyra.
Praktiniai pavyzdžiai
Projekto buvo įgyvendintos 4 pagrindinės veiklos orientuotos į pasaulio pažinimo pamokas: cheminiai tyrimai, pėdsekystės pagrindai, gamtos stebėjimai Viešintų apylinkėse, ekspedicija į Labanoro regioninį parką. Integruotas pamokas planavo ir kartu įgyvendino kuriantis praktikas mokslininkas biologas Andrejus Gaidamavičius bei trys pradinių klasių mokytojos.
Gamtos knygos projektas pradėtas nuo susipažinimo įvairiausiomis medžiagomis ir jų savybėmis, mokiniai susipažino, kokios medžiagos tarpusavyje reaguoja, iš kokių požymių matyti, kad vyksta cheminė reakcija. Kadangi daugelį cheminių medžiagų sunku atpažinti plika akimi, buvo naudojami įvairūs indikatoriai. Jų pagalba su mokiniais buvo tiriamas vandens rūgštingumas, nitratų ir nitritų kiekis. Atlikdami testus, vaikai sužinojo, kad daugiausiai šių nuodų sukaupia bulvės, morkos ir kiti šakniavaisiai, o mažiausiai vaisiai.
Sesijos metu skirtoje pėdsekystei, vaikai sužinojo, kad kiekvienos pėdutės įspauda žemėje reiškia raidę, iš pėdsakų virtinės susidaro žodžiai, o iš visų miške aptinkamų pėdsakų – gyvas pasakojimas apie tai kas įvyko miške. Mokiniai mokėsi vieno iš pėdsakų fiksavimo būdų – gipso liejinių gaminimo.
Stebėjimų dieną mokiniai išėjo į žygį po Viešintų apylinkes, stebėjo viską kas pasitaikė kelyje nuo akmenėlių ir pirmųjų pavasario gėlių iki vandens paukščių.
Ketvirtoji pagrindinė veikla buvo ekspedicija į Labanoro regioninį parką – vaikai sužinojo apie skirtingas ekosistemas, stebėjo gyvūnų veiklos požymius, klausėsi miško paukščių. Į ekspediciją įsijungė ir vaikų tėveliai.
Projektas buvo užbaigtas baigiamuoju renginiu mokyklos bendruomenei ir tėvams, pristatyta gamtos knyga, fotografijų paroda. Svarbu paminėti, kad projekto metu vyko ir kitos veiklos, pvz. kiekviena klasė mokyklos kieme išsirinko po medį ir atliko fenologinius stebėjimus, įsirengė lesyklėles, atliko ornitologinius stebėjimus.
Projekto poveikis
Projekto metu mokytojų ir kuriančio praktiko komanda atrado, kad pasaulio pažinimo pamokose reikia taikyti kuo daugiau praktinių stebėjimų, bandymų, tyrimų. Jų nuomone, kuo daugiau gamtos pažinimo pamokų reiktų organizuoti ne pradinukų klasėje, o biologijos ar chemijos kabinete, mokyklos kieme, miesto parke ir pan.
Projektas pedagogams ir kūrėjams taip pat padėjo suprasti, kad labai daug iš pirmo žvilgsnio sudėtingų užduočių galima įgyvendinti parastai, naudojant paprastas priemones ir nebrangias medžiagas.
Vienas didžiausių atradimų buvo tai, kad specialių ugdymosi poreikių turintys vaikai labiau atsiskleidė būtent tyrinėdami aplinką, gamtoje. Pakeitus mokymosi erdvę, išryškėjo šių vaikų galimybės ir kaip jiems svarbu mokytis per patyrimą.
Vaikai pasibaigus projektui, kaip ir projekto pradžioje, piešė piešinį tema „Aš pasaulio pažinimo pamokoje“. Piešinai palyginti su piešiniais projekto pradžioje. 1–2 klasės mokinai ir toliau vaizdavo save sėdinčius klasėje (vaikai nesusiejo kūrybinių sesijų su pasaulio pažinimo pamokomis), tačiau 3–4 klasių mokiniai piešė, ką veikė kūrybinėse sesijose, dauguma vaikų piešė save miške, prie ežero, tyrinėjančiu gamtą ir pan.
Projekto refleksija
Įsivertinimo metu visos pusės sutarė, kad mokinus pavyko labai nesunkiai įtraukti į projektą, visų pirma dėl to, kad planavimo etape buvo priimamos ir pačių mokinių idėjos, jų norai ir lūkesčiai. Antra, kuriančio praktiko laikysena labai atitiko mokinių charakterius. Mokytojai pastebėjo, kad sesijų metu padidėja mokinių lankomumas, mokiniai lūkuriuoja prie durų laukdami praktikų. Pradinukai, pakaitomis budėdavo prie durų „kuris pirmas pamatys praktiką“, klausdavo mokytojų „kada vėl bus ta linksmybių diena?“
Mokytojams įstrigo, kad projektų metu atsiskleidė ir tie vaikai, kurie paprastai nebuvo pastebimi pamokos. Pradinių klasių mokytojos pastebėjo, kad projekto metu pradinukai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių stebėtinai lengvai įsijungdavo į užduočių atlikimą.
Kuriančiam praktikui Andriui puikiai pavyko užmegzti ir palaikyti partnerystės ir bendradarbiavimo santykius su mokiniais, tą parodo ir mokytojų atsiliepimai, ir paties Andriaus refleksija:
„Refleksijų pagalba nustačiau, kad vaikų nesugadinau, o skleistos žinios ir idėjos pasiekė jų galveles. Gyvas prisilietimas prie gamtos – ar čiupinėtum akmenį, ar vestum miško taku – besąlygiškai geriausias ir vienintelis tinkamas būdas pasakoti vaikams apie pasaulio pažinimą. Jeigu ateityje dar bus proga vesti panašius užsiėmimus, tai kabinete stengsiuosi iš viso nedirbti, nes tai tik laiko gaišimas. Ir, žinoma, geriausias rezultatas pasiekiamas per kuo individualesnį darbą – pasakojant ne didelei grupei, o mažai grupelei arba kiekvienam vaikui atskirai, prisitaikant prie jo gebėjimų suprasti. Man, kaip individualistui iš prigimties, toks savo profesinių žinių perdavimas pasirodė esąs tinkamiausias. Sutinku, kad ir komandinis, grupinis darbas yra svarbus išmokti, bet jis nėra svarbesnis už individualų darbą ar darbą poroje ir versti individualistus praktikus tapti „komandos siela“ – tai nepripažinti kitokių žmonių. Bent jau aš savo idėjas ir vertybes toliau perteikinėsiu taip, kaip geriausiai moku – per asmeninį ryšį.“
