Visus vienijanti V
Mūsų tyrinėjimo sritis – gabių mokinių savivertės didinimas, atskirties tarp gabių ir mažiau
motyvuotų mokinių mažinimas.
Siekėme geresnių tarpusavio santykių
dirbant komandoje, padedant vieni kitiems dėl bendro rezultato; gebėjimų
plėtojimo. Projekte dalyvavo 6 klasės mokiniai.
Kūrybos agentas daug bendravo,
aiškinosi, kokia vaikų nuomonė, norai, lūkesčiai (jie piešė, aprašinėjo
svajones, norus, savijautas, baimes); pasiūlė į įprastą pažiūrėti
neįprastai: paprastą kabinetą pavertė štabu, atsirado piešiniai ant
knygų viršelių, iš dviračių grandinių, išsiaiškino, kurios abėcėlės
raidės užtaisas didžiausias.
Pasirodo, tai V. Daugiausia gražių ir
svarbių žodžių prasideda raide V. Mokiniai susipažino su stiklo menu
(vaikai apie stiklą pasakojo tiek, kiek teko pakeisti sudaužytų stendų).
Apsilankymas stiklo meno studijose leido suprasti, kokį grožį galima
sukurti iš stiklo lašo, iš stiklo šukių. Mokinius tai tiesiog užbūrė.
Kuriantis praktikas (vienbalsė nuomonė) turi būti tik stiklo menininkas!
Ir projekto pavadinimas iš V – „Visus vienijanti V“.
Kuriančio menininko atvykimo garbei
mokiniai su mokytojais sukūrė projekto vėliavą. Patiesėme net du
raudonus kilimus, svečią pasitiko visa mokyklos bendruomenė.
Jis – Viktoras (V raidė!) Dailidėnas, stiklo menininkas, kurį jau po kelių akimirkų pažinojo visa mokykla.
Po pirmųjų žaidimų ir minčių generavimo šeštokai padarė išvadą: būtų gerai, kad Viktoras pasiliktų visam laikui.
Laisvi pokalbiai, prasidedantys
frazėmis „kaip manai, kaip norėtumėt, tavo nuomone“; veikla komandoje,
kur rezultatas priklauso nuo visų, ir visiškas menininko pozityvumas
mokinius nuteikė veikti, o ne lyginti, kuriam ir kaip pasisekė, o kuriam
visai nesisekė. Visi lygūs, visi pasiruošę vieni kitiems padėti.
Niekada nebandyta veikla – vitražas – leidžia atrasti naujų galimybių.
Pamokos vyko stiklo studijoje „Glasremis“. Vaikai galėjo pabandyti patys formuoti skystą stiklą.
„Pažiūrėkit visi – kerpu angelui sparnelį. Minkštą kaip vaškas“, – Justinas.
Pamokėlės pas stiklo menininką Marką Eckstrandą. Iš stiklo gabalėlių mokiniai dėliojo papuošalus, stebėjo stiklo lydymo procesą.
„Aš gal tikrai menininkas, tik to dar nežinojau“, – Juras.
„Niekada net nesapnavau, kad taip gražiai padarysiu. Geriausias mano darbas“, – Nojus.
„Vien dėl tokios ugnelės vaikų akyse projektas reikalingas“, – mokytoja Asta.
„Štabe nereikia žodžio pamoka. Čia niekas nemoko – visi dirba ir veikia“, – Karolina.
Iš refleksijų po pamokėlių savaitės su kuriančiu praktiku Viktoru Dailidėnu.
Mokiniams reikėjo:
a) vienu žodžiu apibūdinti „Kūrybinių partnerysčių“ projektą. Keli apibūdinimai:
„Įdomybė.“ „Nerealu.“ Įdomiausias.“ „Keistuolis“;
b) sukurti reklamą projektui iš trijų žodžių. Štai kelios:
„Projektas žiauriai geras.“ „Dirbsi,
išmoksi, atrasi.“ „Geriausių nesąmonių kampelis (gerąja prasme).“
„Įdomu, šiuolaikiška, juokinga.“
„Stereotipus laužyti nelengva, o dar
kai kalbama apie „šventąją“ veiklą – pamoką... Bet kaip tai visiems
naudinga!“ – mokytojai, dirbantys projekte.
„Kas ten pas jus tos „Kūrybinės partnerystės“? Dėl „Kūrybinių partnerysčių“ net sirgti nebėra kada“, – Kristupo mama.
„Ką turėtume padaryti, kad kūrėjai ir
projekto nuotaika liktų pas mus visam laikui? – mintis, neduodanti
ramybės man, projekto kuratorei.
Atgal
