Valdemaras Manomaitis
Prieš apie dešimt metų, pradėjau bandyti kurti elektroninius garus su kompiuteriu,
kompiuteris sėdėjo šalia, ir viską stebėjo ką aš dariau, mum buvo smagu.
Tuo tarpu, aš bandžiau išmokti jo kalbą, ir papasakoti jam apie savo patirimus klausantis aplinkos su muzika. Pavyzdžiui, tie garsiniai sutapimai, kai groji gitara, ir girdi kaip važiuoja motociklas gatve ir burzgia traktorius statybose. jie abu taip tiksliai pagauna emocinę kreivę ir ritmą, lyg kžkas jiems diriguotų. Štai tokio fenomeno įtaka išaugo į elektroakustinius eksperimentus, grojant greičiau iar lėčiau besisukančiais elektriniais motoriukais, kurie sklesdami magnetinį lauką zirzia ir ūžia.
Galiausiai tai tapo trijų garso menininkų albumo, “skalbėjų muzika” dalimi, per “seas” festivalį, 2004 Klaipėdoje.
Po to, kartais pasirodydavau tai Vilniuje, tai pajūryje, su elektroninio ar elektroakustinio garso eksperimentais. Praėjo nemažai laiko, ir padariau gana ilgą pauzę, bet to dar neatsisakiau, ir slapta kiuriu planus toliau.
Dabar po ilgų ir seniai baigtų studijų Vilniuje, vėl esu Klaipėdietis, ir dirbu su draugais video reklamos įmonėje, aš jiems padedu su video ir 3d grafiką.
Kartą, išgirdes kolegės pasakojimą apie tai kaip ji dirbo su vaikais, susidomėjęs panorau dalyvauti. Taip atsidūriau “KP” ir patyriau daugybę netikėtų, gerų įspudžių. Bei supratau kad darbas su vaikais, tikrai daug duoda. Bei yra geras savęs ižbandymas, proga pasitikrinti savo pajėgumus bei lankstumą, ir na taip, tai nėra lengvas darbas, bet taip tik įdomiau.
O ir iš esmės, džiugu matyti tokią eksperimentinę ir šviesią iniciatyvą.
