Gyvūnėlių mokykla
Programa: Pokyčių mokyklos 2013–2014
Kuruojanti mokytoja: Vaida Vaitaitytė
Tikslinė grupė: 1–4 kl.
Tyrinėjimo klausimas
Kaip ugdyti 1–4 kl. mokinių atkaklumo, bendradarbiavimo, nuoseklios praktikos, savarankiškumo gebėjimus apjungiant lietuvių kalbos ir meninį ugdymą bei taikant teatro metodus?
Mokyklos iššūkis
Planavimo etape buvo žaidžiami susipažinimo žaidimai, kalbamasi, vaikai kūrė etiudus. Paaiškėjo, kad vaikai nesusikoncentruoja į savo kuriamą etiudą, juos atlieka skubotai ir kartu tarsi gėdydamiesi. Jų kuriami gyvūnų personažai pradžoje neturėjo garsų, arba tie garsai buvo labai primityvūs.
Kurianti praktikė aktorė Gabrielia Kuodytė ėmėsi kruopštaus metodinio darbo: įtraukti vaikus į dėmesingą sceninio veiksmo kūrimą, su aiškia pradžia, dėstymu ir pabaiga, tai yra, įsigilinant, koks to gyvūno charakteris, kaip tą charakterį galima būtų išreikšti kūnu, garsu, gal gyvūnai kažkuo gali būti panašūs į žmones?
Vaikai patys stebėjo skirtumą, kuomet jie kurdami vaidmenis paskubomis sulaukdavo beveik nulinės savo draugų reakcijos, ir kada jie kurdavo vaidmenis susikaupę, tikėdami. Tokiomis stebuklingomis akimirkomis visi vaikai nurimdavo ir jų akys sužiurdavo į etiude vaizduojamą įvykį ir santykius.
Praktikė su mokytojomis, atsižvelgę į vaikų natūraliai linkstamas temas, nutarė kurti vaikų sukurtais gyvūnų charakteriais ir istorijomis paremtą vaidybinį mokymosi žaidimą „Gyvūnėlių mokykla“.
Projekto veikla
Projekte dalyvavo 1-2 jungtinė klasių grupė, 3-4 klasių grupė, pradinių klasių mokytojos ir muzikos bei šokio mokytoja, mokinių tėvai.
Mokytojos ir kurianti praktikė kūrybiško mokymosi užsiėmimus siejo su lietuvių kalbos pamokomis, mokantis kurti žodinius pasakojimus, grupinius pasakojimus, individualius pasakojimus, pasakojimus užrašyti, mokytis skaičiuočių, dainelių tekstų, kurti gyvūnų personažų istorijas.
Mokiniai rašė trumpučius rašinėlius apie savo pasirinktą gyvūną, turėjo aprašyti jo fizines ir charakterio savybes, įpročius, nupiešti savo gyvūną. Savo sukurtus personažus jie pristatė viešai grupėje ir pristatė piešinius.
Praktikė lavino mokinių pasakojimo kūrimo įgūdžius grupėje ir individualiai, gilino vaizdinius, siejo su mokinių konkrečiomis patirtimis gyvenime. Taip pat buvo lavinama mokinių vizuali atmintis žaidžiant „Atminties fotografo“ žaidimą, kuris vaikams labai patiko.
Kartu su praktike bei mokytojomis vaikai skaitė Anės Saksės pasakas apie gėles ir vyko į Biržus į Atviro Rato Teatro spektaklį „Kiškio kopūstai“. Vaikams spektaklis labai patiko, vaikai spektaklį aptarinėjo net įvertinimo sesijos metu pasibaigus projektui.
Projekte dalyvavusias mokytojas itin nustebino Tadashi Suzuki metodikos taikymas. Taikydama Suziki metodus, praktikė eksperimentavo, ji nežinojo ar šie metodai tinkami tokio jauno amžiaus vaikams. Paaiškėjo, kad metodai, juos šiek tiek pakeitus, puikiai veikia ir pradinių klasių mokniams. Suzuki pratimų metu mokiniai skyrė daug dėmesio energijos, kvėpavimo ir svorio centro sąveikai. Vaikai dirbo pagal rimtą aktoriams taikomų trenažų metodiką, skirtą dėmesio koncentravimui, balso lavinimui, kūno kalbos išraiškai. Kūrybiško mokymosi projekto metu buvo ieškoma teatro ir sporto jungčių, buvo siekiama pasitelkti visus penkis pojūčius mokymuisi.
Praktiniai pavyzdžiai
Viena iš itin sėkmingų veiklų, susilaukusi daug vaikų teigiamų vertinimų – tai improvizacinis garsų choras.
Kiekvienas vaikas galėjo būti dirigentu, o vaikai pasirinko įvairius gyvūnus ir pagal dirigento mostus sukurdavo nebepakartojamas melodijas. Šis žaidimas buvo panaudotas ir baigiamajame renginyje atliekant varliukų choro etiudą.
Vaikams labai patiko imtis atsakomybės, turėti sprendimo galią, statyti savas kompozicijas, o kartu ir pamokos, kaip priimti kito viziją, išpildyti ją, išdrįsti laiku ir tinkamu garsumu įstoti į bendrą garsinę kompoziciją.
Kurianti praktikė Gabrielia Kuodytė:
„Man buvo smagu, kad mokytojos įtraukė varlių chorą į baigiamojo renginio pasirodymą ir į spektaklį, kad jie nutarė įtraukti tokį improvizacinį, abstraktesnį kūrinį, ne tik daineles. Tai man smagu, kad jie išdrįso, pabandė, pamėgino. Juk tai darymas kartu, bendras vaikų kūrinys, kuris kas kartą gimsta kitoks, ir jam suaugę nevadovauja, vadovauja varlių choro dirigentė - mergaitė, kuri taip pat improvizuoja. Žinoma, yra galimybė viską padaryti saugiau, surepetuoti, įprasti, bet spontaniškumas ir tikra grupinė kūryba, atsirandanti per individualų kiekvieno indėlį, yra labai stipri, ir labai stipriai veikia patį kuriantįjį ir žiūrovą. Nes dainelės atveju visi jaučiasi atlikėjais, o improvizuoto varliukų choro atveju, visi yra kūrėjai, klausantys vienas kito - užsimezga ypatingas ryšys tarp „dirigento“ ir „grupės“.
Projekto poveikis
Projekto metu vaikai išmoko sukaupti dėmesį ir suvokti, kas yra sukauptas dėmesys – tai nusiraminimas ir tikėjimas savimi, kai išorė kupina pagundų ir dirgiklių.
Mokiniai suprato, kaip susikaupimas lengvina darbą ir kaip to sukaupto dėmesio pasiekti, girdėti save ir kitą, tiksliai atlikti užduotis, neišsibarstant, kurti pasakojimus, įvykius, etiudus, charakterius, planuoti renginį-puotą, vadovauti, daryti kompozicijas, priimti kitą, drąsiai reikšti save ir savo nuomonę, geriau sutarti tarpusavyje.
Grupinės pasakos kūrimas tarpinio vertinimo metu ir baigiamajame vertinime parodė, kad vaikų savarankiškumas augo, ir net gi vaikams siūlant pagalbinius variantus savo draugams, jie rinkosi savo žodžius, kuriais norėjo tęsti pasaką. Vaikai savarankiškai kūrė istorijas, ryžosi diriguoti prieš varlių chorą, kalbėti viešai.
Po projekto vaikai buvo paprašyti įsivertinti save. Vaikai piešė savo abi rankas ir turėjo pažymėti, kuria ranka rašo. Ant rašančios rankos pirštų žymėjo dalykus, kurie jiems lengvai sekasi mokytis, o ant nerašančios rankos pirštų rašė dalykus, kuriuos mokantis kyla daug sunkumų. Pačių mažiausių rankelėse atsirado tokių dalykų:
„Nemoku kūno kultūros, matematikos, bet moku įsiklausyti, bendrauti, vaidinti gyvūnus, rašyti kvietimus.“
„Moku: dainuoti daineles, sekti pasakas po sakinį, vaidinti gyvūnus ir coliukę”. Moku: susipažinti, draugauti.“
Mokiniai labai smulkiai ir konkrečiai gebėjo reflektuoti, kokius įgūdžius jie įgijo, ir kas jiems sekėsi ir nesisekė projekto metu.
Mokytojos, dirbdamos kartu su kuriančia praktike, praktiškai patyrė, kas yra mokėjimo mokytis kompetencija. Projekto metu buvo tyrinėjami pamatiniai mokėjimo mokytis komeptencijos elementais: nusiraminimas, dėmesio sukaupimas, koncentracija.
Projekto refleksija
Mokytoja Jolanta:
„Netikėta ir nuostabu buvo, kad vaikai geba sklandžiai sukurti patys individualiai savo istorijas ir įdomu tai, kad antrokai išklausę savo klasės draugų istorjų, be jokių repeticijų, čia pat galėjo scenoje atkurti draugų sukurtas istorijas, įnešdami savo spalvų. To nesitikėjau.“
Kurianti praktikė Gabrielia Kuodytė:
„Jei sunku susikoncentruoti, tai kažką priimti, išgirsti, padaryti irgi bus sunku. Pirmiausia ramybė, koncentracija, dėmesio sutelkimas ir tik tada galima išmokti sudėtingiausių dalykų. Kaip šiandien viena mergytė sakė, „bet aš noriu išmokti vaidinti gerai“, o aš jai sakau, jeigu mokysies, žinoma, kad išmoksi, juk ir skaityti neišmokai iš karto, mokeisi ir išmokai, taip yra su visais dalykais. To va nuoseklumo, to įdirbio reikia. Pirmiausia reikia pažinti save, kad atrastume, kaip geriausiai mokytis, suvoktume, kokia mūsų atmintis: vaizdinė, garsinė ir pan., kaip sau padėti sukaupti dėmesį, na ir, svarbiausia, neužsikompleksuoti, kai nesiseka, sutelkti dėmesį į sėkmes, tas vietas, kur esame stiprūs, o nestiprias vietas su atkaklumu tobulinti.“
Mokytoja Jolanta:
„Vaikams mokymosi procesas tampa įdomus, jie gali geriau atsiskleisti ir pažinti save bei vienas kitą. Tarpusavio supratimas ir bendradarbiavimas, gebėjimas susitarti, manau yra didžiausi pasiekimai. Pradžioje stebėjau tokio gana grubaus fizinio elgesio vieno su kitu, pastūmimo, fizinio užgavimo momentų, o dabar matau švelnesnio elgesio pavyzdžius. Mes dar dalyvaujame ir „Antro žingsnio“ programoje, manau, šios programos papildė viena kitą. Tėvai sakė, kad pastebi vaikų elgesio ir požiūrio pokyčių.“
