Vilkyškių mokyklos ženklų dirbtuvėse gimsta poparto genijai

Tekstai, emocijos, kūno kalba, vaizdiniai – visi jie komunikacijos ženklai. Ženklai, kurie padeda įsisavinti informaciją per fiziologinę objektų prizmę. Su rutina galima sužaisti va bank pakeitus nors vieną kasdienybės sudedamąją: skaityti stovint; piešti skaičius; kalbėti rankomis. Nejauku? Bet rezultatas gali pranokti diskomfortą. Įrodymas – Tauragės apskrities Pagėgių rajono Vilkyškių vidurinė mokykla.

Jei kažkas iš aplinkos ištaria žodį “ženklas”, iškart nevalingas įsivaizduoju raudoname skritulyje baltą stačiakampį – kelio ženklą draudžiantį važiuoti pirmyn. O man, kaip kuriančiam žmogui, draudimas judėti lygus mirties bausmei. Nenuostabu, kad moksleiviui draudimai dažniausiai išprovokuoja pasipriešinimą taisyklėms. Tačiau, pasak Einšteino, taisyklės gali nuvesti nuo taško A iki B, o vaizduotė – bet kur.

Vilkyškių vidurinės mokyklos moksleiviai prisijungę prie Lietuvos bendrojo ugdymo mokykloms skirtos programos “Kūrybinės partnerystės” surado savo ženklus. Vadovaujami Klaipėdos muzikinio teatro vadovo pavaduotojos Rūtos Varnaitės ir dalyvaujant pačiam teatro vadovui Ramūnui Kaubriui mokiniai sukūrė pusvalandžio trukmės performansą nenaudojamoje mokyklos patalpoje, įkvėpti Vilkyškiuose XX a. pirmoje pusėje gyvenusio žymaus vokiečių rašytojo Johaneso Bobrovskio, kurio tekstai ir jų reikšmės ir buvo viso sumanymo pagrindas. Visi dalyviai turėjo savo unikalius ženklus – pirštų atspaudus.


Ir jeigu kada kas man pasakytų, kad domėtis krašto istorija yra neįdomu ir nenaudinga, galėčiau parodyti žmogų, kuris stokoja vaizduotės ir fantazijų. Gal aš turėjau mokykloje per daug savo pasakojimais įtraukiančią istorijos mokytoją. Gal aš visada norėjau būti karžygiu ir kovoti dėl princesės meilės. Bet Vilkyškiai atrado savo didvyrį, kuris sudomino visus savo iškalbos ginklu. Ir kas dabar galėtų pasakyti, kad istorija gali būti neįdomi. Istorijos faktas – kaip taškas – ir pradžia, ir pabaiga. Neturi nei svorio, nei formos. Tai pretekstas mintims, vaizduotei ir fantazijai. Tam, ko dažnai mokymosi procese trūksta. Vilkyškių dešimtokai - šaunuoliai. Interpretavo J. Bobrovskį instaliacijoje. Kad ir kaip gaila, bet mažai regioninių bendruomenių gali pasigirti meniniais performansais. O štai Vilkyškiai jau auginasi savo naujuosius popmeno genijus.

Jei kalbame apie genialumą, reikėtų pakalbėti ir apie paprastumą. Paprastumą visame kame, ko dažnai nepastebime. Kad ir apleistos nenaudojamos patalpos mokykloje – mokslo ir žinių židinyje. Nuo paprastos idėjos aplinka gali transformuotis į kažką dvasingo ir jautraus. Vilkyškių mokyklos mokiniai sukūrė scenografiją ir dekoracijas savo performansui. Taip jie ne tik mokėsi dirbti kartu, bet ir parodė bendruomenei, kad mūsų aplinka gyvena tiek, kiek joje gyvename mes patys.

"Šis projektas leidžia kiekvienam dalyviui pajusti, kad kiekvienas iš jų yra kūrybiškas ir įdomus. "Kūrybinės partnerystės" – tai projektas, kuriantis džiaugsmo mokyklą. Tiek mokiniui, tiek mokytojui. Tai būdas kasdienį gyvenimą mokykloje paversti kitokiu nei įprasta, padaryti jį įdomesnį, spalvingesnį. Aš esu įsitikinęs, kad kiekvienas moksleivis turi augti laisvas, kūrybiškas, atviras sau ir aplinkiniams, o ypač svarbu, kad ir mokytojas augtų kartu su savo mokiniais. Aš manau, kad mes su kaupu pasiekėme savo tikslus. Mokiniai tikrai tapo džiugesni ir geriau besijaučiantys mokyklos aplinkoje. Juk šis projektas – tai lyg nauji vėjai. Viskas kitaip", – sako R. Kaubrys.

Krykštaujantys vaikai mokykloje – džiaugsmingas ženklas, įrodantis, kad žmogiškoji prigimtis pasižymi žingeidumu, kurį dažnai apkrauname per dideliu informacijos kiekiu. Bet turime nepamiršti, kad laimingas žmogus – mokantis reikšti savo emocijas ir sugebantis mokytis bei tobulėti savarankiškai. Projektas “Kūrybinės partnerystės” buvo tik pirminis katalizatorius vaikų ir mokytojų sąmonėje apie “kitokias” mokymosi formas ir erdves. Po truputį griūvančios sienos tarp besimokančių ir mokančiųjų byloja apie situacijos mokykloje transformacijas, o kartais net ir rokiruotes, kai mokytojas pastebi, jog gali irgi nemažai ko išmokti iš moksleivio.

"Vykdant projektą, mes bandėme kuo labiau remtis į potyrius ir emocinį pradą. Mes manome, kad ir kokio amžiaus būtų žmogus, ypač svarbu yra, kokia jo emocinė būklė. Tai labai svarbu suprasti mokykloje, nes bet kokios informacijos priėmimas ir suvokimas labai priklauso nuo emocinės būklės. Todėl mes stengėmės visą informaciją perduoti tokiomis priemonėmis, kad mokiniai ją galėtų ne tik išgirsti ar pamatyti, bet ir pajusti. Mes tikime, kad ir kasdieniame mokymosi procese svarbu yra ne tik pateikti gryną informaciją, bet ir suteikti galimybę ją pajusti", - pasakojo R. Varnaitė.

Atsitraukite ir stebėkite ženklus aplinkoje. Jie nori Jums daug pasakyti. Kartais tiesiog užtenka atmerkti akis, pasirąžyti ir pradėti eiti. Eiti ir vėl iš naujo mokytis žengti žingsnius kitaip ir kitoje erdvėje. Užsukite į Vilkyškius. Užkalbėkite savo kūrybiškumą prie Raganų eglės. Susikurkite savo ženklus ir paleiskite juos į orą.

„Kūrybinės partnerystės“ – tai Lietuvos bendrojo ugdymo mokykloms skirta programa. Jos tikslas – praplėsti ir praturtinti įprastą mokymosi procesą, ugdyti mokinių ir mokytojų kūrybiškumą. Šių tikslų siekiama sukuriant sąlygas mokyklų ir kūrėjų - menininkų, kultūros ir kūrybinio sektoriaus veikėjų bei mokslininkų – bendradarbiavimui.

Arūnas Matačius

Paskelbta Delfi