„Lietuvių kalbos gramatika kūrybiškai“

Vilniaus regiono kuratorė Danguolė Bylaitė–Šalavėjienė kalbėjosi su mokytojomis apie gerąją patirtį „Kūrybinių partnerysčių“ projekte. 

Jūsų parengtas „Kūrybinių partnerysčių“ sklaidos seminaras susilaukė didelio pedagogų susidomėjimo. Renginyje dalyvavo 39 mokytojai. Kokią pagrindinę žinią perdavėte mokytojams? Ką jums „Kūrybinių partnerysčių“ projektas padėjo atrasti darbo praktikoje? 

Andželika Aleksandravičiūtė: Gerosios patirties sklaidos seminare norėjosi padiskutuoti su mokytojais apie kūrybiškumo sąvoką. Norėjosi sužinoti, ko mokytojai tikisi atėję į tokio pobūdžio seminarą, kaip jie žiūri į kūrybingumą – kaip į nediskutuotiną panacėją nuo visų ligų ar kupini skepsio. Nesinorėjo mokytojams nei piršti savo nuomonės, nei įteigti, kad kažkurie dalykai mūsų darbe yra geri arba blogi, pagrindinis tikslas – pasidalinti darbo metodais. Su pedagogais drauge aptarėme ir išbandėme ne vieną kūrybinį darbo metodą, pasidalinome darbo patirtimi „Kūrybinių partnerysčių“ projekte. Svarbiausia mintis, kurią norėta perteikti seminare – dirbti kūrybiškai reikia, tai skatina mokinio norą pažinti. 

Mano darbo praktikoje „Kūrybinių partnerysčių“ projektas padėjo atrasti laiko sustojimui ir kai kurių mokinių mokymosi stiliaus permąstymui. Projekto metu labiau pažinau savo mokinius, manau, kad dalyvaudami programoje jie galėjo labiau atsiskleisti. Bendradarbiavimas su žmonėmis „ne iš mokyklos“ paskatino pamatyti mokyklą ir mokinius „iš šalies“. Iš agento, praktiko reakcijos ir komentarų, bandymo įsijausti į mokyklos gyvenimą, nejučia pamatai mokyklą kito žmogaus akimis. Tuomet netgi dalykai, kurie atrodė savaime suprantami, ima kirbėti „o kaip čia visa tai veikia“? Kartais toks atitolimas, distancija reikalingi išvadoms galvoje rastis. 

Irma Videikaitė: Tapti kūrybišku mokytoju, jei tokiu negimei, nėra labai sudėtinga. Kiekvienas mokytojas, apsisprendęs dirbti netradiciškai, gali rinktis bent kelis kelius. Mūsų paruoštas gerosios patirties sklaidos seminaras yra tik vienas iš kelių, gal tiksliau – tik takelis. Dar vienas kelias, net visa autostrada – „Kūrybinių partnerysčių“ projektas. Jis man leido ne tik susipažinti su naujais mokymo metodais, bet ir daugiau sužinoti apie naują mokymo kryptį, švietimo sistemoje įgaunančią vis didesnį pagreitį. Nėra ko slėpti, leido ir suabejoti kūrybišku mokymu, ir vėl žavėtis, įtraukė į nepaprastai įdomų ieškojimą, leido ir tebeleidžia pabėgti nuo mokyklinės rutinos. 

Ernesta Trukšinaitė: Projektas „Kūrybinės partnerystės“ įrodė, kad mokymo ir mokymosi procesas gali būti įdomus ir žaismingas. Labai svarbu ieškoti būdų, metodų, kurie padėtų mokiniams siekti aukštesnių rezultatų patrauklesniu būdu. Mokykla turi tapti ta institucija, į kurią kiekvienas vaikas norėtų greičiau ateiti nei išeiti – tokia turėtų būti visų mokytojų siekiamybė. 

Irma ir Andželika vyko į stažuotę Jungtinėje Karalystėje. Ką naujo išmokote stažuotės metu? 

Irma Videikaitė: Iki stažuotės jau buvau gerokai nusivylusi kūrybišku mokymu, man atrodė, kad jis netinka mūsų švietimo sistemai ir nacionaliniam charakteriui. Be to, žudė pernelyg akademiškos ir perkrautos mokyklinės programos bei egzaminų reikalavimai, visiškai apeinantys kūrybiškumo gebėjimą. Tačiau apsilankymas geriausiose Jungtinės Karalystės mokyklose parodė, kad įmanoma suderinti akademiškumą, aukštus egzaminų standartus ir kūrybiškumą. Be abejo, reikalingos milžiniškos pastangos ir didžiulis laiko rezervas. Gaila tik, kad mokytojo laiko rezervas dažniausiai apytuštis. Labai norint, viską įmanoma padaryti, ir Roma pastatyta ne per vieną dieną. 

Andželika Aleksandravičiūtė: Stažuotės patirtis suteikė galimybę ugdymo procesą pamatyti iš šalies. Kai lankaisi kito mokytojo pamokoje Lietuvoje, matai vienaip, kita socialinė ir geografinė aplinka, kitoks mentalitetas lemia tai, kad pamokas, mokytojus ir mokinius kitoje šalyje matai kitaip. Nors JK mokytojai ir mokiniai turi nemažai bendrumų su mumis, labiausiai stažuotė leido „pasitikrinti“ savo asmenines pedagogines savybes. Galbūt keista, tačiau pasižymėjau, kad visų pirma reikia išmokti atsipalaidavimo. Susidarė toks įspūdis, kad JK mokytojai yra labai atsipalaidavę, neskubantys, nevaržomi. Taip atsiranda ir draugiškas santykis su mokiniais. Apskritai mokykla, kurioje yra draugai-mokytojai, mokytojai-patarėjai, atrodo šilta, saugi ir sava. Juk mokinys ateidamas į mokyklą iš esmės ateina į šeimą. Ta šeima yra priimanti, draugiška, atleidžianti, tačiau su savomis taisyklėmis, sava disciplina, kuri nėra pažeidžiama. Turbūt labiausiai lankytose JK mokyklose sužavėjo disciplinuota laisvė – kai esi laisvas daryti ką nori, bet žinai savo pareigas. 

Stažuotės metu taip pat pasisėmiau įdomių idėjų mokyklos aplinkai kurti. Nors iš pažiūros mokyklų aplinka atrodo labai chaotiška, „prigrūsta“, vis tiek pavyko nusimedžioti kelis „elgesio koregavimo debesėlius“. Dar kartą įsitikinau, kad mokytojų, mokinių, tėvų bendradarbiavimas gali padaryti stebuklus, mąstymas nugali „sausas“ teorijos žinias, giluminis dalykų integravimas skatina pamatyti objektą iš visų pusių. Šioje stažuotėje buvo naudingas bendravimas su mokytojais, nuolatinė brėžiama paralelė su Lietuva, refleksija. Žinoma, ne visi mokymo metodai gali būti pritaikyti Lietuvoje, galbūt visų taikyti ir nereikia, tačiau mačiau tikrai kelis gerus pavyzdžius, kuriuos norėčiau panaudoti savo darbe. 

Kokie ateities planai, kaip plėtosite kūrybiško mokymosi idėją savo darbe? 

Irma Videikaitė: Šiuo metu esu įsipareigojusi atlikti tris darbus: pirma, nupirkti 3 metrų ilgio vielos ir pakabinti mokyklos koridoriuje ant vienos gana tuščios ir nuobodžios sienos. Ten kas savaitę kabinsiu kūrybiškiausius mokinių darbus. O tam, kad turėčiau ką kabinti, pamokų metu reikia skirti pakankamai laiko mokinių kūrybiškumui. Antra, kiekvieną pamoką pradėti 1 minutės trukmės žaidimėliu, kuris ne tik stimuliuotų smegenis aktyviam darbui, bet ir keistų požiūrį į pamoką: tai gali būti ne tik kančia, bet įdomus, smagus atradimas. Be abejo, ir pati nebūčiau tokia pikta. Iki šiol pyktis apimdavo gana dažnai. Trečia, kas trimestrą parengti savo auklėjamosios klasės ,,garbės sąrašą“, paskatinti visus mokyklos auklėtojus taip elgtis ir ,,garbės sąrašus“ ir eksponuoti mokyklos fojė. Planuoju kuo daugiau ir kuo įvairesniais būdais didinti mokymosi motyvaciją. Ernesta Trukšinaitė: Planai paprasti – taikyti projekto metu įgytą patirtį tolimesniame savo darbe bei nenustoti ieškoti naujų būdų ir idėjų mokymo procese. 

Andželika Aleksandravičiūtė: Šiais metais mūsų mokykla dalyvauja „Kūrybinių partnerysčių“ projekte „Pokyčių mokykla“. Manau, kad ši kūrybiškumą skatinanti komanda ir toliau bus mano gyvenimo darbe dalis. Jau dabar kuriame bendras ateities vizijas „Mokytojų klube“ kartu su kūrybos agentu Rolandu Petkevičiumi. Manau, kad dirbdami paskatinsime ir kitus kolegas į mus pasižvalgyti. Galbūt tuomet jie taip pat norės kartu daryti kažką naudinga ir įdomaus. Kartais tenka išgirsti ir tokių minčių, kad visas tas kūrybingumas tėra žaidimas, visiškai neskatinantis akademinių rezultatų pažangos. Ko gero, JK patirtis, apie kurią kalbėjau anksčiau (disciplinuota laisvė), galėtų suderinti šiuos proto ir širdies polius. Protingas – ne visada laimingas, ir atvirkščiai. Manau, tai galėtų būti plati erdvė diskusijai šalyje, kurioje teorinės žinios neretai vertinamos labiau nei vaiko laimės, pasitenkinimo ir pasitikėjimo jausmas.