|
Aprašyti save, matyt, yra sunkiausia užduotis pasaulyje, nes į kelis sakinius reikia sutalpinti visas savo tapatybes, ir, pageidautina, išdėstyti jas svarbumo tvarka. Taigi, sekdama antropologine mintimi, pateiksiu tai, ką apie mane kalba pastarojo meto mano kasdienybė. Ji teigia, kad esu žurnalistė ir bendradarbiauju su mėnesiniu žurnalu „Miškai“. Žurnalistika yra mano pirmoji profesija, kurios mokiausi Klaipėdos universitete. „Miškai“ šiuo metu yra ta erdvė, kur nuteka mintys apie aplinkosaugą, gyvūnų teises, kraštovaizdžio tvarkymą, o kartais ir apie techniką, miškininkystę bei kitus dalykus. Antroji mano profesija, o, tiksliau tariant, išsilavinimas, yra socialinė antropologija. Vytauto Didžiojo universitete įgytos žinios kol kas nesugrojo pirmu smuiku jokiam apmokamam darbe, bet aiškiai prisidėjo prie dabartinių mano pažiūrų ir interesų. Tarkime, nors ir nepagrindinės programoje, tačiau Jolantos Reingardės skaitytos paskaitos užtvirtino įsitikinimus lyčių lygybės klausimais. Taikydama tą lygybę savo asmeniniame gyvenime dabar randu save klūpinčią statomame name ir vedžiojančią grindų šildymo vamzdžius. Kol namas neįrengtas, su vyru gyvename bute, ten šeimininkauja ir mūsų katinas Pinčius, išgelbėtas nuo gana įprasto kaimuose susidorojimo su dar viena katės vada. Nekantraudama laukiu, kol visi kraustysimės į naujus namus ir tapsime naujaisiais kaimiečiais Jonavos rajone. Ten pušys ir ąžuolai, Neris ir žvyro karjerai... |
