Giedrė Žickytė
Esu dokumentinio kino režisierė ir prodiuserė. Mano kūrybinis darbas ir kasdienis gyvenimas yra absoliučiai persipynę, todėl įtakoja bet kurią veiklą nuolat ir nepastebimai - pradedant nuo profesinio įpročio „stebėti gyvenimą”, o baigiant paieškomis kaip per humorą, vaizduotę, fantaziją išsiaiškinti santykius su savo devynmečiu sūnumi.
Kokias savo srities galimybes matau mokymosi procese? Prieš kelis metus Lietuvos kino teatruose buvo rodomas mano dokumentinis filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją”. Tai iš archyvinių kadrų sudėliota nuotaikinga istorija – pasaka apie mūsų kelią į nepriklausomybę, kur roko muzika, pokštai ir jaunystės polėkis pynėsi su rimtom politinėm idėjom bei nuoširdžiu laisvės siekiu. Buvau labai nustebusi, kaip į filmą reagavo moksleiviai. „Dabar jau žinau, ko mus mokė per istorijas pamokas”, „O aš dabar suprantu, kodėl mano mama verkia klausydamasi „Anties” dainų”, „O aš sugalvojau, ką parašyti rašinėliui kovo 11-osios tema” ir pan. Visai neturėjau tikslo kurti edukacinio kino, kūriau tiesiog kinematografiniu požiūriu ir man pačiai įdomią istoriją, per daug nesivaikydama istorinės tiesos, tačiau paskui supratau, kad visa esmė ir tiesa slypi emocijoje. Kai ekrane pamatai archyvinį kadrą, kaip pankai atkeliauja į kaimą nešini Lietuvos vėliava, o močiutė apsiverkia ir paskui visi drauge gieda Lietuvos himną, tada iškart supranti, kas vyko Lietuvoje 1988-aisiais. Atsiradus emociniam santykiui, visai kitaip persiskaito datos bei sausi istoriniai faktai. Tad šią patirtį ir matau kaip savo srities galimybę – per emocinį santykį, per pažinimą, per interpretaciją suvokti rimtus dalykus.
Beje, filmas buvo rodomas ir ne viename užsienio festivalyje, kur susilaukė šiltų reakcijų bei diskusijų, kas dar kartą įrodo, kad emocija veikia universaliai ir tarnauja kaip geriausia pažinimo priemonė.
Kiti mano pomėgiai ir aistros - fotografija, teatras, kelionės. Gyvenimas ☺.
