Marija Šaboršinaitė
Aš fotografuoju. Naudoju įvairius fotoaparatus, daug dėmesio skiriu analoginės fotografijos procesams. Šiandien analoginė fotografija (juostas ir kitus fotografinius elementus naudojanti fotografija) gali atrodyti atgyvenusi, bet esu įsitikinusi, kad tradicinės fotografijos procesai, reikalaujantys laiko ir atidumo gali pasitarnauti kaip geriausia priemonė pažinti supančią aplinką, save ir kitus.
Fotografiją siekiu naudoti kaip įrankį atrasti ar sustiprinti santykiui. Tarpusavio žmonių santykiui, taip pat žmogaus ryšiui su vieta, daiktais, laiku.
Pirmaisiais studijų metais esu dalyvavusi mūsų fotografijos kurso studentų inicijuotame projekte. Tai tarptautinė iniciatyva „Help Portrait“ – vieną dieną visame pasaulyje vykstantis renginys, kuomet pačių įvairiausių sričių fotografai skiria dėmesį tiems, kam to dėmesio reikia labiausiai. Mes surengėm improvizuotą fotosesiją į svečius pasikvietę neįgalių jaunuolių grupę. Po fotografavimosi sekė nuotraukų gamyba ir dovanojimas vėl visiems susitinkant. Galiu pasakyti, kad fotografavimas gali būti ilgas ir malonus bendravimo būdas, su savais iššūkiais ir nuotykiais.
Norėčiau lėtojo fotografavimo procesą pritaikyti kaip būdą priartėti prie aktualių problemų. Turiu minty ne vien mokykloje mokomų disciplinų supratimo gilinimą, bet taip pat ir asmenybės ugdymą, atidumo lavinimą, dėmesį kitam.
Tradicinės fotografijos priemonės nebūtinai reiškia ilgą ir sudėtingą darbą. Yra begalės nuotaikingų užsiėmimų, gaminant fotografuojančias dėžutes ar kitokias camera obscura rūšis, panaudojant senuosius tėvų ar senelių fotoaparatus ar išbandant dideles nematytas fotografuojančias dėžes. Galų gale, fotoaparatas yra tik priemonė. Bet koks stebuklingas įrankis tai gali būti!
Esu baigusi leidybos studijas Vilniaus universitete ir nuo seno vertinu knygas. Literatūra, jos istorija ir šiuolaikiniai autoriai visuomet išlieka mano dėmesio centre. Bet taip pat domiuosi mažo tiražo leidiniais, skirtais pačioms įvairiausioms temoms ar sritims. Knyga gali būti ne vien literatūros pamokos vadovėlis ar vasaros skaitinių užduotis, bet ir piešinių istorija, dienoraštis, netikėtas albumas, nedidelis laikraštis ar kitas ypatingas ir unikalus asmeninis pasakojimas. Taip knyga atsiskleidžia kaip objektas, kurio išorės ir vidaus elementai susiję. Šiuos leidinius, vadinamuosius samizdatus ar zinus, įvairių sričių menininkai, rašytojai, dizaineriai ir kitų sričių žmonės naudoja kaip vizualų, daiktišką būdą išreikšti savo mintis ir sumanymus. Mažo tiražo knyga, jos sumanymas (idėjos ir medžiagos paieška ir formulavimas) ir įgyvendinimas, galiausiai spausdinimas, lankstymas, įrišimas ir t.t. man primena tradicinės fotografijos būdus, kuomet turi skirti laiko ir dėmesio, kol tavo rankose atsiranda ypatingas ir tikras daiktas.
